Įvairios protų kovos – tai ne tik aklas klausimų uždavinėjimas ir atsakinėjimas į juos. Tai ne tik sausi rezultatai, statistika ar vieta galutinėje lentelėje. Pagaliau tai ne tik rutininis laukimas, kai vėl vakare bus galima pasitikrinti savo ar visos komandos žinias. Ilgainiui taip sukuriama ištisa bendruomenė, kurioje nuo Lietuvos iki pasaulio krašto galima rasti išskirtinių asmenybių. O radus, įdomu sužinoti, koks yra tas protų kovų entuziastas.

Vasarą pasitinkame kalbindami VYTAUTĄ GEČIAUSKĄ iš Kupiškio – turbūt sunku būtų rasti kitą tokį protų kovų dalyvį, kuris gyvai išbandė visus kiek tik įmanoma žaidimus – nuo gausiai stebimų TV viktorinų iki pavienių, skirtingose platformose vykstančių žaidimų. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Vytautu įvairiomis temomis:

– Ar pamenate, kaip prasidėjo jūsų kaip protmūšių žaidėjo karjera? Kada tai įvyko, kas pastūmėjo jus, Vytautai, įsitraukti į tokio pobūdžio žaidimus, kaip tapote komandos nariu?

V. G.: – Tikriausiai kiekvieno žmogaus gyvenime atsiranda etapas, kai norisi leisti laisvalaikį kitaip, nei iki šiol. Supratau, kad krepšinyje jau nebepasistumdysiu su jaunimu ir triatlono nebeįveiksiu. Todėl panorau grįžti prie jaunystės aistros viktorinoms. Pradėjau domėtis ir atradau, kad jau tam tikrą laiko tarpą vyksta komandiniai protmūšiai, bet problema – norint juose dalyvauti, reikia suburti komandą. Tąkart viską užmiršau, kol neišaušo lemtingas 2016 m. liepos 1-osios rytas prie Lūksto ežero Džiazo festivalyje. Tada su draugu užsiregistravome į „Žinių radijo“ protmūšį. Ir nugalėjom! Visus!!! Tada ir supratau, kad kelio atgal nėra. Ėmiau burti komandą. Kupiškis – mažas miestelis: pakalbinau draugus, kad pakalbintų kitus draugus į komandą. Taip po trupinėlį ir susidarė komanda. Vėliau prisijungė draugų draugai iš Panevėžio ir Biržų. Ir jau tų pačių metų rugsėjį startavome R. Petrausko „Protų kovose“ Panevėžyje, vėliau persikėlėme į Biržus, o Panevėžyje likome žaisti „Auksinį protą“ (beje, tik mūsų dėka po poros metų atsirado pirmi gyvi žaidimai ir Kupiškyje). Negailėdami nei laiko, nei pinigų, vedami aistros su daugeliu dar ir dabar „Protų kovas“ ir lygos „Ko nežino Kazys“ vasarą žaidžiame Panevėžyje.

– Peržvelgus skirtingų protmūšių nuotraukas „Žinių bagažas“ išsiskiria tikra komandine dvasia – nuo aprangos iki pakilios nuotaikos. Ar galima dabar tvirtai jus vadinti „Žinių bagažo“ veidu? Ar „Žinių bagažas“ yra komanda ir po protmūšių? Ar galima teigti, kad jūsų komanda jau tapusi tikru prekiniu ženklu, o jūs – aktyviausias šio prekinio ženklo propaguotojas? Ar turite komandos šūkį?

V. G.: – Be abejo ir po žaidimo esame komanda, nes kitaip nebūtų buvę nei aprangos, kuri įpareigoja, nei logotipo, kuriame, visi juokauja, labiausiai įžiūrimi kapitono bruožai, nei bendrų vakarėlių. O ar tai taps prekiniu ženklu? Turbūt ne, bet tai visiems mums primins, kokie mes vieningi ir entuziastingi dėl bendro reikalo. Dabar pagalvojau, kad komandos šūkio dar neturime, bet aš turiu asmeninį credo: geriau būsiu blogiausiu žaidėju, negu geriausiu žiūrovu.

– Žaidžiate protmūšius jau seniai, ir turbūt esate daugiausiai entuziazmo turintis žaidėjas – dalyvaujate ir įvairiose protmūšių lygose, ir pavieniuose protų kovų žaidimuose. Ir visur matomas, girdimas ir gerbiamas. Ką turi turėti asmenybė, kad taptų tokiu entuziastu? Kokios žmogiškos savybės svarbios šiuo atveju?

V. G.: – Nesame mes protmūšių senbuviai – šiemet liepos 1-ąją atšvęsime penkmetį kaip komanda: pirtelė jau užsakyta, svarbiausia, kad tik šiandienos realijos leistų gyvai su visais pabūti. Kartais klausiu savęs, kaip pasisekė tokius žmones suburti į komandą? Nežinau, gal charizma, gal žmogiškumas, o gal buvimas laiku ir vietoje (matyt, reikėtų klausti kiekvieno atskirai), nes aš tik paprastas vairuotojas-tiekėjas, kažkada krimtęs veterinarijos mokslus, o komandoje turime ir daktarus, ir mokytojus, ir bosus, ir bibliotekininkus, ir kitus įvairių sričių intelektualus. Save apibūdinti man sunkiausia.

– Net ir 2020 m. prasidėjęs karantinas jums buvo nė motais – dalyvavote visur, kur tik buvo organizuojami protmūšiai. Su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kaip pavyko išspręsti įvairias su tuo susijusias problemas?

V. G.: – Pandemiją pavadinčiau pertrauka nuo gyvų žaidimų, kuri tuoj pat užsipildė online žaidimais. Gal ir gerai – sutaupėme ant alaus ir kuro (juokiasi). Beje ir čia radome savo nišą: žaidėme „Protų kovose“, „Sofos lygoje“, „Auksiniame prote“, „Protų lygoje arba Ko nežino Kazys?“, Ramo lygoje, „Žinovų klube“ ir t.t. Bet jau labai pasiilgome to buvimo kartu prie stalo. Tiesa, online žaidimuose pavyko suburti dar stipresnę komandą ir prisikviesti žaidėjų iš stiprių komandų, kurios nežaidė nuotoliniu būdu.

– Ilgą patirtį turinti komanda, vadinasi ir apdovanojimų ne viena lentyna turėjo susidaryti. Prisiminkite geriausią savo pasirodymą.

V. G.: – Kaip komanda žaidžiame jau beveik penketą metų, ir nors kiekvienas turime savų asmeninių pergalių bei nesėkmių, bet išskirčiau 14-tą vietą „Auksinio proto“ finale bei patekimą į Lietuvos intelektualų klubą „60 sekundžių“ po pergalės atrankiniame žaidime (beje, buvo įveikta komanda, kurioje žaidė Grytė Liandzbergienė ir Lina Vingrytė).

– Dažnai protmūšių žaidėjai, siekdami pergalės, mini ne tik sukauptą žinių bagažą ar erudiciją, bet ir sėkmę. Kaip manote, kiek sėkmė turi įtakos sėkmingam komandos žaidimui?

V. G.: – Kalbant apie sėkmę žaidimuose, tai neturint jos beveik neįmanoma vien žiniomis pakilti aukštai lentelėje. Daug kartų, deja, teko tuo įsitikinti, kai turint du-tris galimai teisingus atsakymus, pasitrinkdavome neteisingą. Kas žaidžia protmūšius, tas supras, ką reiškia iš šešiolikos „fifty-fifty“ dvylikos nepasirinkti…

– Nuo to laiko, kai Lietuvoje pradėti organizuoti pirmieji protmūšiai, praėjo daug metų, keitėsi ir technologijos, ir protmūšių turinys, ir kainos, ir komandose buvo daug pasikeitimų. Kaip per šį laikotarpį patobulėjo „Žinių bagažas“?

V. G.: – Bėgant laikui, su kiekvienu sezonu vis pastebiu, kokie mes pasidarėme stipresni ir subrendę pergalėms.

– Esate ne tik ilgametis protmūšių žaidėjas, bet ir ne vieną puikų klausimą sukūręs autorius. Koks jūsų sukurtas klausimas labiausiai įsiminė ir kokia to klausimo atsiradimo istorija?

V. G.: – Aišku, vien žaidimu neapsiriboju, sukuriu ir kokį nors klausimą žaidimams. Kai kurie iš jų yra net tapę geriausiais žaidimuose. Įsiminitiniausias man pačiam „gimė“ kepant kiaušinienę su vištiena: pasirodė taip makabriška, kad mama kepa savo vaikuose (juokiasi).

– Pokalbiui su jumis neužtektų ir kelių vakarų. Tad sakykime, kad tai pokalbio pirmoji dalis, ir užbaikime ją penkių klausimų blicu. Pradėsime, o jūs užbaikite:

1. Protmūšių žaidėjas, į kurį norisi lygiuotis, yra…
V. G.: – … be abejo, Saulius Jurgelėnas.

2. Labiausiai patinka tokie protmūšių klausimai, kai…
V. G.: – … klausimui išmąstyti reikia visos komandos pastangų.

3. Pagrindiniai mūsų konkurentai protmūšiuose – tai…
V. G.: – … tikriausiai buitis, lėšų trūkumas ir baimė, kad nieko nežinosime.

4. Pirmas darbas, kurį padarytų Vytautas Gečiauskas, jei nebegalėtų dalyvauti protmūšiuose – …
V. G.: – … bandyčiau vesti ir organizuoti protmūšius, nes tai būtų veikla, artima žaidimams.

5. Mėgstamiausias protmūšis Vytautui Gečiauskui – …
V. G.: – … visi savotiškai įtraukia, bet labiausiai – intelektualų klubas „60 sekundžių“, turintis tokio šarmo, kuris įtraukia ir nebepaleidžia. Nežinau ar bus pratęsimas, bet ačiū už tokį nuostabų protmūšį!

V. G.: – P.S. Atsiprašau už gramatiką, leksiką, fonetiką ir genetiką.
– Labai dėkui už pokalbį, Vytautai.